Ieva Saliete (klavesinas) ir Rebeka Rusó (viola da gamba). Berlyno korespondencija

XVIII a. antrojoje pusėje viola da gamba Europos muzikiniame gyvenime pamažu užleido vietą violončelei, tačiau Prūsijos dvare jos rafinuotas, žmogaus balsui artimas skambesys tebebuvo itin vertinamas. Tai liudija nepaprastas prancūzų violos da gambos meistro Žano Baptisto Antuano Forkerė ir Prūsijos princo Friedricho Vilhelmo, būsimojo karaliaus Friedricho Vilhelmo II, susirašinėjimas. Laiškuose princas siekė perprasti prancūzų gambos tradicijos paslaptis ir išlaikyti gyvą meną, kurio epocha jau artėjo prie pabaigos.

Koncerto programa „Berlyno korespondencija“ kyla iš šio istorinio dialogo. Antuano ir Žano Baptisto Antuano Forkerė kūriniuose atsiskleidžia prancūzų baroko puošnumas — elegancija ir virtuoziškumas, rafinuotumas ir kartais beveik teatrališka jėga. XVIII a. Berlyne sukurtuose kūriniuose ima keistis ir muzikinė kalba, ir abiejų instrumentų santykis: Kristofo Šafrato sonatoje klavesinas nebėra vien lydintis instrumentas, bet tampa lygiaverčiu violos da gambos dialogo partneriu.

Antrojoje programos dalyje dialogą tarp nykstančio senojo ir besiformuojančio naujojo pasaulio atskleidžia dvi senosios muzikos atlikėjos. Klavesinininkės Ievos Salietės meninė veikla aprėpia ir senąjį, ir šiuolaikinį repertuarą, o slovakų muzikė Rebeka Rusó itin jautriai perteikia lankstų, dainingą violos da gambos skambesį.